sragus

sragùs, -ì adj. (4) 1. BIV259(Slnt, Skd, Šln), NdŽ, KŽ griežtas, rūstus: Sragùs toks, supyko, sragiai ėmė barti DūnŽ. Labai sragùs žmogus: kad ką sako, kaip šaute šauna Kal. Ans y[ra] sragùs – greitai supyksta Lkv. Paukščiai … gavo tris sragiùs valdymierus PP80.

sragiaĩ adv.: Taip sragiaĩ paveizėjo DūnŽ. Sragiausiai užgynė TŽVII339. Norėtų kuo sragesniai su mumis apsieiti P.

2. P, N, [K], KŽ, Lnk žiaurus, nuožmus, negailestingas: Paukščiai sragūs, išplėtę nagus (d.) S.Dauk. Sragūs žvėrys rš. | Jai gyvenimas atrodė per daug sragus, sunkus rš.

sragiaĩ adv.: Dėl tavęs muni teip sragiai sumušę P.

3. šiurkštus, piktas, status (apie žodį, kalbą): Jo sragùs žodis sringa į širdį, kaip dagys į plaukus velias J. Toks sragiõs kalbos [ūkvedis], bet taip reik Pvn. Petras pasakė broliui į akis sragų žodį Šln. Gaspadinės srãgūs žodžiai! JD1043.

sragiaĩ adv.: Marti iš didybės kilavo[ja] (keliasi) prieš visus, sragiaĩ kalba JII112. Pasakiau sragiaĩ – paklausė DūnŽ. Su anoms nereik taip sragiaĩ kalbėti Kal. O keikti anus, barti sragiai, išjuokti nedera Jzm.

4. energingas, vikrus, greitas: Sragùs pry darbo, uždirba DūnŽ. Mano sragusis ir gerasis vaikeli! Žem. Ką jis vienas bus – da sragùs vyras yra Jrb. Sragì karvė kitas bado Kl. ^ Pakarniasis veršis dvi karves žinda, srãgiasis – nė vienos Šll.

sragiaĩ adv.: Sragiaĩ puolė, ale užmerkė akis DūnŽ.

5. labai smarkus, pašėlęs: Srãgios mergos: vyrai to neištaiso, ką anos DūnŽ.